Įspūdžių žiauriai daug,o sveikatos,dienos gale nulis. Čia įvažiavus į tikrąsias alpes. Vakare nieko nesinori,tik ištiest kojas ir nuskęst į nebūtį. Dėl to ir nutrūko reportažai iš kelionės. Aišku,čia daug nuo žmogaus priklauso, Laima mane koliojo ir koliojo,kai lipom į beveik kilometro auktį,pražioplinę funikulierių. Nors,tą akimirką,kai kojos jau nebelaikė,aš ir pats keikiau austrus,kurie sezono metu,dirba tik iki 16val., nu debilizmas,ten dešimtys žmonių,pasiryžę nusileisti iki ledyno,lieka "ant ledo", t.y. priversti kopti žiauriai stačiu šlaitu iki automobilių aikštelės. Nu bet patirti pojūčiai ir vaizdai verti to,net jei tenka kapanotis nesaugiu šlaitu. Laima mane koliojo,o aš važiuočiau dar net ne vieną kartą,nes visus,norimus takelius praeiti tiesiog neįmanoma,net jei stengiesi neriboti laiko. Įdedu keletą foto iš aukščiausio austrų kelio ir išpuolio į slenkantį ledyną nuo Grossglockner viršukalnės,siekiančios 3798m. Šiaip,man labai keista pasirodė,bet leidžiama užlipti ant paties ledyno. Aišku,ne kiekvienas tai gali įveikti,kelias alinantis ir užima visą dieną,bet,jokių draudimų nėra,gali nors ir visu ledynu į viršų kapanotis

tik kad žmogaus galimybės ten jau ir užsibaigia.
Kas liečia paties ledyno nykimą,atidus stebėtojas iš karto pajustų,koks gyvas tas ledo masyvas po kojomis,kai stovi ant jo. Jaučiasi traškėjimai,akmenukų bildesiai,vandens tekėjimas,o suvoki,kad stovi ant apie 30-50 metrų storio ledo plokštės,kuri,prieš kažkokius 15-20 metų buvo apie 200metrų storio. Ten yra sudėliotos lentelės,kur ir kuriais metais buvo ledyno kraštas. Pasirodo,jei būčiau nukeliavęs ten iš kart po gimimo,man niekur nebūtų reikėję eiti,ledynas tada buvo beveik prie pat dabartinės automobilių aikštelės. Na,per daug išsipėčiau,keliu keletą įliustracijų, gaila, neina tiesiogiai video įkelti,mat,daugiau filmavau,nei fotkinau,nes nuotrauka neperduoda tos kalnų galybės.
Jūs neturite teisės peržiūrėti failų, kurie yra prikabinti prie šio pranešimo.